saulėje šoka
pelargonijos žiedas
krisdamas žemėn
vienatvės grožis
moteris ir gėlė
pasiguodėme
Nakties šokis
karštais liežuviais
degina tylą.
Ryto ‘mur’, dar vienas ‘miau’,
sienos tik galvoj,
kine girdėjau.
Labas, vasara!
Su liepomis iš praeities ir medumi,
Taip pat kartėliu gerklėje.
akmuo su skylute
širdis atvira
jūros vėjui
Uodega už kampo
Pavyti negaliu –
Jau spąstuose esu.
Oi! Tamsu miške.
Spinduliai vis primena –
Gyventi reikia.
– Ei! Kū ti matэ?
– Kū? Tikrą biržiečią šakn’s!
(Balss Karves aloj).
