Mieli eilėraščių autoriai,
Tarmiška kalba – dar „gimtesnė“ nei tiesiog lietuvių. Ji keičiasi it tekanti upė, mes naudojame senelių, tėvų žodžius, juos perkuriame, vaikai ir anūkai sukuria savo. Esama vietų, kur mūsų pirminiai žodžiai jungiasi su ką tik iš širdies išsiritusiais ir atsiranda poezija. Šiemet ne vien renkame labiausiai patikusius eilėraščius – subjektyviai ir profesionaliai. Šiemet darome žingsnį į savo du metus fiksuotos tarmės duomenų bazę atkreipti ir žodžių tyrinėtojų dėmesį. Kartu tiriame ir savo pačių tapatybes, kūrybines galias, jomis dalijamės. Švęskime šias patirtis!
———————–
SKELBIAME KONKURSO LAUREATUS:
Biržų savivaldybės atstovų nominacijos:
Biržų meras Valdemaras Valkiūnas už meilę Biržų turtams apdovanoja:
M A N A TURTS
Mana turts yr ne pinigs,
Mana turts yr namė.
-2-
Letuvos šalalės dungs,
Mūsų girios ir laukė.
A už vis svarbiaus man Biržė
Gražs miests či tikrė
Biržų krašts miels širdžė
Mielos upės,ežerė.
Či gimio aš ,či užaugo
Ir senatve jau či pat,
Man I sąmonį įauga
Meila Biržėm-vis to pat.
Mana turts yr Biržė
Mūsų parkė,paupė,
Pasivaikštė beržų biržė,
Ram,ger-či namė…
Sodžios Liepela (Vida Simėnienė)
—
Mero pavaduotoja Irutė Varzienė išrinko du eilėraščius.
Už vaizdo ir emocijos dermę:
Patrov
Mūsų purvinas kojas
po numintų padlagų begioja,
a kėp gi kitėp? Kiaurų dienų laukan,
nevalgį, pa daržs, pa griovs…
Sulakiam gryčion, bo jo vakars lip lungan.
Na žydinčių pievų
parain matute su milžtuv pieną,
pakvimp vasilkam ir vasaras šien,
ded mėrlį nuskalbtų ir koš blešynėn,
bus valgyt varškes, rūgštą pieną, gretines,
kates spatkelin pil šlakelį,
šėpan pastatą pilnų kanelį.
Sėdam už stalą akim išpūstom,
su puodkilia ryz gaunam kupron,
prunkšdamūs lakiam runkų, kojų mazgot,
preš valgymų turiam parsižegnot.
Bliudeliai pilnūs pripiltūs pieną,
trupinam duonų – kaki vakarienę!
Danytę paskrudus, pagardyt kmynais,
penelis kvėp lauką vedrynais.
Pamyslik, jakias mundrystes,
tik piens ir duon,
a šitak patrov, valgam kėp ponai,
tokią skanumą nigdi negavi,
kėp kaimiškas čiupkas namuos paragavi.
Ležiuvį gal praryt, šaukštai tik skumb,
„a vej kas? nepliurpkit piln burn”,
baras matute, a veids jas šypsas,
ružav saula kavojas už mišką,
tėp ger unt dūšias, kad daras net graud,
akys jo merkias palinds pa kaldr,
matute apklosta, galvelį paglosta,
sapnų karalystę –
saldi kėp čiupk no stalą
mūsų vaikystę.
broške (Rita Venskūnienė)
Už netikėtą, gyvą vaizdinį:
Priėje uogos
Špuokų sužeists sods kraujuoj
Saldžiarūgštis ors
Či ašė (Vilija Virkutytė)
—
Mero patarėja Danutė Martinkėnienė vertina biržietišką humorą:
BABULĖS UNT SEIMŲ!
Babulytės ateity tikrė nebesnausim,
Aisim, šliaušim, agituosim
Ir mandats unt seimų gausim.
Seim pinkiolek kamitetų,
Daug ti sedimųjų vietų,
Lietuv gal nenubednet,
Jeg šešioliktų pridet.
But babulių kamitets,
Sąžinings, darbšts ir kiets,
Intirnetan nenaršysim
Ir noselių nekrapštysim.
Seim yr daug šaunių vyrukų
Su barzdom ir be barzdų,
Gal koks prikabiaut pri mūsų
Gal ne viens, o net ir du.
Su runk visiem pamojuosim.
Ir unt seimų išvažiuosim,
Unt garbingų šiltų vietų,
Unt babulių kamitetų.
Mūsų galvos – ne podynes,
Ir liežiuvis apsitrynis,
Pataisų sukursim greit,
Kėp be vyra apsieit
Rita (Danutė Balčiūnienė)
—
Savivaldybės administracijos direktorius Audris Mukas prizą teikia už miesto lobių paminėjimą:
Puiks miests
Radvil pilį mum pastate,
A Tiškiaučius dvarų.
Ką tik Biržė nepamatė
Per daugybį metų.
Bėga metai, Biržė auga
Vis labiau gražėje,
Vienų dienų vis pamatė
Ir nusistebėje.
Koks gi puiks tas Biržų miests!
Kiek daug viską yr!
Ir fontans, basų taks,
Ir berželė svyr.
Upės tek, Širvėn banguoj,
Žeme griūn ir als putoj.
Kur pažiūr – vis gražyn,
O biržiečė vis puikyn.
Audž linų, kep duonų,
Ger alų ir dainuoj.
A da šok ir vaidin
Ir turists pavaišin.
Jėgu nesat Biržos būvy,
Atvažiuokit būtinė,
Pažiūrėsit kų nematy,
Neužmiršit amžinė.
Širvėnos gulbė (Ramunė Indriliūnienė)
—
Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Rimantas Jocius renkasi:
SKREND LĖKTUVĖ
Virš Biržų vis skrend ir skrend lėktuvė:
Į Londonų, Stokholmų ar Berlynų…
Tu neišskrisk! Nereik lauktuvių!-
Aš pavaišins tavį bulbinės blynės.
Su kuo tu nor? Su varšk, o gal su spirgės?
Grietienės, obaliankos šaukštų kitų dėkis!
Vėliau praeisim senom gatvelėm Biržos,
Širvėnos liept, jei dar turėsim spėkos…
Navatnūs žmonys šiče pasiliki,
Tos mūsų Biržos, kur vaikyste dūka…
Draugelė sen kavoj tų sava plikį,
A juodūs unčekė panų išbluka…
Tė tegu skraida tė lėktuvė kėp karvelė !-
Aš čė laimings ir tur daržiukų bulbų.
Šeštadienės mės kaimiškoj pirtelėj
Šnekuče uzbonėlį daram bul- bul…
Vietine (Virginija Virkutienė)
—
Biržų rajono savivaldybės tarybos narė Stasė Eitavičienė renkasi Broškės (Ritos Venskūnienės) eilėraštį „Patrov“.
—
Seimo narys Viktoras Rinkevičius apdovanoja eilėraštį „Mana Biržai“:
Mana Biržai
Či Astravą dvars,
pilis Radvilų,
či tašks šiauriausis,
či aš gyvenu.
Či tek Agluon,
Širvėn banguoj,
skanė kvėp duon,
sesutes dainuoj.
Či als Žaldoką,
či įgriūvų žemę,
či groj ir šok
jauni ir pasenę.
Či šnekų navatnių
išgirsi pabūvys,
či „labs” nesaką,
či saką „kų tūjė”?
Klausučė, Kilučė,
Papilys, Vabalnyks,
či namai namučė
ar pons, ar pliks.
Či mylimūs Biržai –
mažiutis šmatelis visas Letuvas,
man jokę paryžė
ir jokias amerikas jų neatstas!!!
broške (Rita Venskūnienė)
—
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyvo skyriaus vadovė Austė Nakienė vardija eilėraščius, katrie gražūs:
Daugybė žymių ir nežymių poetų apdainavo savo gimtąjį miestą ar kaimą, Biržams taip pat skirtas ne vienas vaizdingas eilėraštis ar daina. Tačiau šis eilėraštis ne sudėliotas iš miesto atvirukų, bet pripildytas meilės savo gimtinei. Jame nesigiriama, kad miestas gražiausias, jis yra brangiausias. O kodėl? Čia viskas labai aiškiai pasakyta.
M A N A TURTS
Mana turts yr ne pinigs,
Mana turts yr namė,
Letuvos šalalės dungs,
Mūsų girios ir laukė.
A už vis svarbiaus man Biržė,
Gražs miests či tikrė,
Biržų krašts miels širdžė,
Mielos upės, ežerė.
Či gimio aš , či užaugo,
Ir senatve jau či pat,
Man į sąmonį įauga
Meila Biržėm- vis to pat.
Mana turts yr Biržė
Mūsų parkė, paupė,
Pasivaikštė beržų biržė,
Ram, ger – či namė…
Sodžios Liepela (Vida Simėnienė)
—
Rodos, toks prisiminimas išliko daugeliui: mama pareina su milžtuve pieno, jį košia, pripila lėkšteles vaikams ir katinui, tačiau čia jis aprašytas labai autentiškai, iš mamos girdėta tarmiška kalba, su seniau vartotais žodžiais, kad ir svetimybėmis. Miela prisimint kaimišką patrovą – čiupką, miela skaityt apie pieno kvapą, nuskalbtą merlį, net ir puodkėlį ryzą.
Patrov
Mūsų purvinas kojas
po numintų padlagų begioja,
a kėp gi kitėp? Kiaurų dienų laukan,
nevalgį, pa daržs, pa griovs…
Sulakiam gryčion, bo jo vakars lip lungan.
Na žydinčių pievų
parain matute su milžtuv pieną,
pakvimp vasilkam ir vasaras šien,
ded mėrlį nuskalbtų ir koš blešynėn,
bus valgyt varškes, rūgšta piena, gretines,
kates spatkelin pil šlakelį,
šėpan pastatą pilnų kanelį.
Sėdam už stalą akim išpūstom,
su puodkilia ryz gaunam kupron,
prunkšdamūs lakiam runkų, kojų mazgot,
preš valgymų turiam parsižegnot.
Bliudeliai pilnūs pripiltūs piena,
trupinam duonų – kaki vakariene!
Danyte paskrudus, pagardyt kmynais,
penelis kvėp lauka vedrynais.
Pamyslik, jakias mundrystes,
tik piens ir duon,
a šitak patrov, valgam kėp ponai,
tokią skanumą nigdi negavį,
kėp kaimiškas čiupkas namuos paragavį.
Ležiuvį gal praryt, šaukštai tik skumb,
„A vej kas? Nepliurpkit piln burn”,
baras matute, a veids jas šypsas,
ružav saula kavojas už miška,
tėp ger unt dūšias, kad daras net graud,
akys jo merkias palinds pa kaldr,
matute apklosta, galvelį paglosta,
sapnų karalyste –
saldi kėp čiupk no stalą
mūsų vaikyste.
broške (Rita Venskūnienė)
—
Šis eilėraštis – kūrybiškas sekimas tautosaka. Daugeliui žinomoje mįslėje naktį žolėje suspindusi rasa vaizduojama esanti saulės paberti karoliai, kuriuos rytą pati saulė susirenka. Šioje pasakoje rasos kritimas aiškinamas kitaip – tai sidabro šukės, kurios pabiro iš sudužusio mėnulio, dangaus gražuolės veidrodžio.
PASAK APĖ RASŲ
Sek sek pasakų:
Vienų naktį
Žiogs smuika stryk
Menulį užkabyna.
Sidabra šukes
Žemėn pabyra…
Dar rytų
Žolėj spindėje…
Vis jas mate,
Vis jų norėje,
Bet tiktė saula
Susirinkt sugebėje…
Vietine (Virginija Virkutienė)
—
Tarmės išmokstama ne iš knygų, bet iš artimųjų. Todėl nenuostabu, kad eiluojant tarmiškai pasirenkamas vienas iš tradicinių žanrų – eilėraštis mamai. Žinoma, būtų galima aprašyti, ką per gyvenimą nudirbo jos “sterblėj sudėtos rankos”, tačiau šis eilėraštis ne apie nesibaigiančius darbus ir rūpesčius, o apie mamutės mintis, aplankančias sėdint prie lango, atsisveikinant, vėl sėdint, žiūrint ir laukiant.
Apė kų mislij, mamut
Tava ronkos, mamut,
sterblėj sudėtos,
a žvilgsnis toks miglots
pro lungų klaidžioj.
Sakyk, mamut,
apė kų tu mislij?
Gal mintys laksta po pievs jaunystės?
Gal mintys’ dainuoj
kart su kaiminkom sava,
kė susirinktdavat prė supynių
vakarės beržynan?
Gal mintys’ kojos
da šok gegužinėj,
a tavi prė krūtinės
glaudž’ bernioks,
pirmoj meila,
iš gretima sodžios?
Neašarok, mamut,
gi mės ataisim, atlėksim,
kad no slenksčia
vėl visės mum
išvažiuojant
palaimintum žegnojant.
A tu nesiklausė…
Vis žiūr’ pro lungų.
Tavės či nėr.
Tu ti –
prė berža…
Vantos laps (Dalia Matusevičienė)
—
„Šiaurės rytų“ redakcija išrinko tris eilėraščius.
Už skonį – plocinių, mielinių blynų, vaikystės, Biržų, literatūros:
BAB
I. Aik gryčio, bab šauk’. Plocinė išvire!
Iš puoda gars ain, tarp puoda kunkuliuoj.
Su spirgės, be spirgų, bab siūla,
A kad nor’ – rygtygė su grietin’.
Bab pasilenk’ pri mana lėkštes,
ir ašė nebežino, kas tėp baisė skanė kvep’-
ji ar plocinė.
II. Bab ain par kiemų.
Dobrė palyja.
Bab skin rabarbarų,
a mana runkoj liek ras.
III. Mielinė blynė kamaro unt stala.
Blyns vienam vaik, blyns kitam vaik,
ir šitėp petelnė dūgst tik vasaros vakars.
KadomTadom (Indra Drevinskaitė-Žilinskienė)
Broškės (Ritos Venskūnienės) eilėraščius „Mojav“ ir „Patrov“ už originalias biržietiško gyvenimo kronikas – grakščią mintį, šmaikštų žodį, ypatingos šviesos blyksnius, kuriuos galima nusakyti jos pačios eilėmis:
„Ir palaidž kėp paukštį iš savą dūšias giesmį,
pradžio nedrūsė, paskio vis garsyn ir garsyn.“
—
Biržų muziejaus „Sėla“ komanda laureatais skelbia tris eilėraščius.
Vasaris, vasar
Vasarį vyrava visaliaudine vienybe:
Valstiečių valdž vadina Vilniun-
Viltingė vilnije valstybes vėliav…
Visur vis viešėję, valgę
Vėdars, vyniotins, vindytų vištų…
Vegetarė- vinigrėtų, voverušks.
Vieni vyn, visk vaišinas-
Vėliau velnė vaidenas…
Vasarų vijurks vėjs viešpatauj.
Vej volunge vėjų
Vinkšnų viršūnėm,
Virp vingiorykštės, varnalėšos.
Vasaros vėsiom valandom
Vorė voratinklis verp-
Vaivorykštės vizijų.
Vorė vardės visokės
Vamplinėj visur,vėdinas,
Vidurnaktį violetinės virst…
Vanagė, varnos, varnėnė varžas,
Vikrė vag visoks vertybs:
Vyšns, viščiuks,
Vilkė- veršiuks.
Vienkiemiuos vapsvos, vabzdžė
Vargin visus vaiks:
Verk, vaists, vitamins vartoj…
Vasarų vestuvių vajs vykst-
Vietinė viengungė vyrė ved,
Visur veseliotojų volvo važinėj,
Vakarės valsas vinguriuoj…
Vazonuos veš verbenos,
viržė, vasilkos…
Viškum visur viešpatauj vasar!
Vietine (Virginija Virkutienė)
Taip pat apdovanoja eilėraščio „Bab“ autorę KadomTadom (Indra Drevinskaitė-Žilinskienė) ir „Žemė kvep kėp liets“ kūrėją Astą Skujytę.
Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Landsbergienė asmeninį prizą skiria: „Pasak apie rasų“, kurios autorė – Vietinė (Virginija Virkutienė) ir „Priėje uogos“ eilėraščiui, parašytam Či ašė (Vilija Virkutytė).
—
Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos komanda favoritais laiko ir už visus atsiųstus eilėraščius apdovanoja tris autorius: Juliją Simą, KadomTadom, Vietinę.
O.D.
Vakars karšc.
Man užpuola o.d.
Bic išvaike perkūnij ir liec.
Kėp či yr?
Kožn dien karšt ir karšt.
Kė lyj liec,
Žedn vakar baisė puol man o.d.
Sėdž ir mislyj!
Kad pakaks či rašyt visoks nieks.
Vakars karšc.
JulijaSima (Rima Kaveckienė)
—
Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas Ernestas Želvys gražiausiu laiko eilėraštį „Mojav“.
Vargonininkės Ieva Morkūnaitė ir Aušra Pačegonytė dėl muzikalumo, dainingumo renkasi du eilėraščius – „Mana Biržai“ ir „Padainuok“:
Padainuok
Padainuok tu man dainų
Senų dainų jaunystės dienų
Lai primins melodij laikų
Kė buvau dar jaun ir žval.
Sužvarbusių širdį sušilds
Melodij guos ir graudins
Nuried ašar skruost raukšlėt
Jaunos dienos nėkad nesugrįš.
Padainuok, tavės aš prašo
Apie mūsų jaunystį ir kaimų
Baltė žydinčs ievs prė upės
Lakštingalų giesmes vėlė vakar.
Atrodis, kad trumpė sugrįžo
Unt jaunystį kė laiming buvo
Nesugrįš, bet dėku už dainų
Jegum tu padainuos man jų.
Saliutė (Renata Uldukienė)
—
Aš, konkurso organizatorė Rugilė Audenienė, pastebėjau eilėraščius, kuriuose teka atminties vandenys:
žeme kvep’ kėp liets
a dongs kėp rogė da nesudygė
saula užkrita ož miška
ė pro juods medžių kvarbatks
sonkias nakt’s ė rūks
nuskęst lakštingala ė šonu lojims
ė gandra lizds ont medżia vėršūnės
ė žvirblė vos vos kvėpuoj nejudėdam’ po pastog’
išplauk’ so mėnesia valtel i irias
par šito patvinusio pavasaria sutemo
mana dieduks, i dieduka tėvs
mana probabute i jos mam
vės didžė susėrūpėns
ka ramybės net spo smertės
jiem vis nė i nė
nogi atsiprašo gent’s mieliaus’
aš tik nuotrauks babos albom’ pakilojo
vyrė, žėkėt’ kor matas Smėlgių bažnyč’
a moterės sekėt pask Pabiržės varpa aido
prisiriškėt tė sava valtels
ė palaukėt kol pabaigs
šits juods pavasare atmintės vando tekėt’
Asta (Asta Skujytė)
—
ILGESYS
Kėp ti būt, jeig nebūt
miesta, kurs mani augina
Kėp ti būt, jeig neošt
šimts i da kel ąžuol€
Kėp ti būt, jeig palikt
vienu spalvu. Baltu.
Kėp ti būt, jeig negint
pilies tvirtūs kaln€
Kėp ti būt, jeig neatmint
liūdns vagons un bėgių
Kėp ti būt, jeig išskrist
paukšč€ iš Širvėnas
Runytė (Lina Aleknienė)
—
TĖVO KALVĖJ
Myl aš sava kaimų Rimgails.
Aš čėnai es užaugis, gimis.
Vis manį čė pažįst,
Mat aš es kalve Alpono sūns Rimis.
Per visų kaimų kels ėje.
A visė prė pat kele
Tėvs kalvį turėje.
Kalvė priekals per diens skumbėja,
A aš buvo tėva mažasė padėjėjs.
Tėvs ne tik kauste uors, arkls, vežims.
Da remonts visokios žemės ūke tekniks:
Ratė,ratelė, sprandžinavos,
Plūgai, grėbelkos ir akėčios.
A aš da remontuot nemokėjo,
Ajau ardyt baisiai norėjo ir galėjo.
Bet tik šnipštokan įdėjis
Gvintavojo šriubs ir mutarks.
Unglių,vandene prinešt, žaizdran orų pūst
Tai va toks buva vaika darbs.
Bet ir klapata del manės tėvs turėje,
Mat ir gelažį labai karstų čiupinėjo…
Ir gerų daiktų prė šmirgele prikišis,
žiurėjo, kaip žiežirbos tykšta.
Ir kai žaizdra ugnin smalos ipil,
Tados baisiai juodi, juodi dumė kil.
Tados ir vaiks bun juods, kaip is peklalės,
Tokiam reikėt žabelės per kelnelas.
A kai užpil salietros
kalvė niekam neliek vietos.
Daug zbitkų, kvarabų es pridirbis.
Va ir patkavs visas paėmis,
Ant durų uknoliais buvo jas prikalis
Nu ir jaučios kėp gražių kumialy pakaustis.
Va senelis Cibs murmėja ilgė;
Nugi girdi griausmas, Alponė
Velnių priėdis tava padėjėjs
Ir vėl man kišenė karštų mutarkų pridėj.
Tai va tokie mana prisiminimė.
Ir vis dar trauk kaip magnets
Tėva kalva ir ja runkom nukaltus
Daiktė gelažinė.
Din-din din-dan kalve skumbėdava
Ta gražiaus man vaikystes melodija.
Ir te visada many skumbės,
Kadė ir kėp gyvenima kelė nuves.
Alpono Rimis (Rimantas Jukonis)
—
Daugiausia skaitytojų susidomėjimo „Eilėraščė“ puslapyje „Facebook“ sulaukęs eilėraštis:
Atvažiavo aš in Biržus
Pasijuto kep pamišus.
Kas te Biržė?Kas či daras?
Kas ti par žaidims karavs?
Keist šnek tie biržiečė
Nu ne tep kep panvežiečė…
Pagyvens kažkek met
Įsisuko in verpet.
Sužinojo karvės olų,
Alos skonį gan malonų
Yr pils labė graži stovi miestą vidury,
Aplink ežers tyvuliuoj,
Muset pilį kažkad saugoj.
Šitep visks či patika,
Kad ėmio ir pasiliko.
Labė žmonis či geri,nuoširds ir paprasti.
Visadu paklaus kū tūjė,kep gyven,kavs pasiūlys.
Noret patys pamatyt?Atvažiokit aplunkyt.Gal ir jum patiks kep man..
Pasiliksiat či ilgam.
Biškį tarmį nužiūrėjo,
Gal ne tep kažkas išėja.
Nors iš Panvežia pati,
Bet tik Biržė man kraujy!
Sonyte (Sonata Kaminskaitė)
–
