Mieli konkurso dalyviai,
Tuje. Drųss. Dongs. Raik. Palika gerio. Žola. Kadom. Unčiakius pastate. Paskio. Nikad. Aks. Krasela. Pakavojam. Pri pašta. Laužė. Panavijos. Unt piets. Paraik. Ment‘s. Laidžias. Jauč. Sųla širdis. Su obalem.
Visi šie žodžiai srūva iš jūsų Biržų krašto tarme sudėtų eilių.
Skaityti tokius tekstus tikriausiai reikėtų su žodynu. O dar geriau – klausantis, kaip autoriai juos skaito patys. Nes šie eilėraščiai kalba skirtingais balsais, liudija kitokius tarmės gyvavimo laikotarpius, jos vietas, autorių patirtis. Atsiranda žodžių, kuriuos tarė mūsų močiutės ir seneliai, jais perduodamos istorijos, vaizdiniai ir jausmai, verti būti išsaugoti kaip autentiški regiono epochų simboliai. Tuo pačiu metu senieji žodžiai persipina su jaunesniais balsais, net su visai kitaip tarmę įgarsinančiais. Jau vien ką reiškia skirtingi užrašymo būdai, tie patys posakiai, garsai, vyresniųjų ir jaunesniųjų įvardijami skirtingai.
Eksperimentas eiles rašyti tarmiškai tikriausiai nebuvo paprastas – šįkart poezija nesiliejo sraunia upe, jos rasdavosi pamažu, atsargiai, veikiausiai neblogai apmąstytos, kurtos ieškant geriausių būdų perteikti skambesį. Vienus autorius tai nuvedė į liaudies tradicija laikomus pasakojimus, kažkada buvusius Biržų ir jų apylinkių gyvenimus. Kitiems atsivėrė jausmingi vaikystės patyrimai, noras įamžinti regiono dabartį, ironiškai šyptelėti, žodžiais nutapyti gražiausią akimirkos vaizdą ar modernų eilėraštį „išversti“ į biržietišką tarmę.
Iš viso konkurse dalyvavo 23 autoriai, daugelis atsiuntė po trejetą ar porą eilėraščių. Labai svarbu, kad šios eilės – skirtingų kartų, vietovių žmonių. Tai savotiška nemokamo tarmės archyvo pradžia, atskleidžianti, kad ji gali būti kitokia kiekviename kieme, kiekvienoje šeimoje.
Šiemet iš vertintojų ne kartą girdėjau, kad jiems sunku išrinkti geriausius. Panašu, kad muzikalumas, tarmės gyvybingumas, poetinė raiška ir pagarba savo šnekai ją užrašant pagauti tinkamai!
———————–
SKELBIAME KONKURSO LAUREATUS:
Biržų savivaldybės atstovų nominacijos:
Biržų meras Valdemaras Valkiūnas už meilę Biržų kraštui apdovanojo:
Nepalikit Biržų
Labė daug gabos jaunima išvažiava
Ti į Anglijų,Norvegijų, Ispanijų.
Mes biržiečė esam išminting.
Či irg uždirb, kas neting.
Ne ven pinig esam mes turting
Biržos grože mum tikrė nesting
Gi tyresnę orą jūs niekur nerasit
Negyvendam Biržos, jūs daug kų prarasit.
Či gimtine, tėviškės palauke
Či takė pramintūs jūsų lauk
Nepalikit Biržų, Apasčios,Agluonos,
Nebijokit, či tikrė užteks jum duonos.
Nepalikit senstančių tėvelių,
Jėm tėp raik jūsų darbsčių runkelių
Nikad jūs nebūsit sav svetimo žemė
Būsit tik atvykėlė benamė…
Sen biržiete (Vida Simėnienė).
–
Mero pavaduotoja Irutė Varzienė už moderno ir klasikos jungtis Jono Strielkūno dvasia įvertino:
Kaimynų Biržų turguj susitiks,
Jei nematė šiokiuden je pro langų.
Sargiuks namo vis lauks ir pasitiks
Patį geriausių sava draugų.
A šilt kėp šiandė! – valė vis langė
Ir visos durys šiandė valė…
Ar eidams tu pro šal nepavargė?-
Prisėsk- suolelį naujų aš sukalis.
Kėp žydž ir kvep vėl kiema vės žiedė:
Nasturkos, jazmins, panavijos…
Tu nesenė alyvos penkialapį suradė-
Kavojas laime čė- sakė nutilis.
Va čė tė laime- vasarų matyt!
Regėt žalumų sodų ir saulėtų dangų,
Turėt draugų, žedų jėm nuraškyt
Ir kartės pamojuot kaimyn pro langų.
Vėtrunge (Virginija Virkutienė).
–
Mero patarėja Danutė Martinkėnienė už prisiminimų saugojimą prizą skyrė:
KAS BE VIERYS
Čė mana būt yr, atamen:
Javė, pakriaušė senos ievos,
Kvapni žola į pradalgi suguls –
Čė mana būt yr, atamen.
Čė mana būt yr, atamen:
Nasturtos, sens slenkstis ūžola,
Šaltinis, pylims, taks į nams –
Čė mana būt yr, atamen.
Čė mana būt yr, atamen:
Blyksnė, žaisms saulės undeny,
Ganiav žusų, naktigonės –
Čė mana būt yr, atamen.
Čė mana būt yr, atamen:
Ravė, vosilkos mėlynuoj,
Špokinyčios, sodė pilnus –
Čė mana būt yr, atamen.
Čė mana būt yr, atamen:
Rūnkėlių saldums, skals čiupk,
Šyškų patvory prikryti –
Čė mana būt yr, atamen.
Čė mana būt yr, atamen…
Švakė, sujuki, ūmžis toks.
Paporys , kas be vierys, –
Kad mana būt yr, čė!
Evaldas Timukas.
–
Administracijos direktorius Jonas Jonušys rado šventiškiausią, nuotaikingiausią eilėraštį:
Biržų švinte
Biržų miests kad ir mažs,
Bet žmonelė pas mum gražūs!
Dirb žemi, ar, sėj
Ir kai reik – pasižmonėj.
Činai ežers, pils ir pliažs
Kip koks užsienia peizažs!
Miests mūs puošs ir dabins,
Kvieč atvykt net ir kaimyns.
Renginių pas mum lig valė,
Vykst koncertė, festivalė,
Traukiam apdarų prabangų,
Fejerverkės puošiam dangų.
Būn varžybas, verd aistras,
Švintes vėliavas jau plaikstas.
Iš tradicijų gausybes
Muge kvieč su daug gerybių.
Kas pri piles, pri Janonia,
Pri fontanų – pagal skonį,
Visi renkas Biržų miest,
Nes či vykst švintes fiest!
A&R (Aušra Pačegonytė).
–
Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjui Rimantui Jociui labiausiai patiko triptikas Biržams:
PILĖS PARKS
Biržė –ne Trakė, ne Vilns,
Či tik griuvėsė du išliki,
Pilės dabar – nė ženkla joke,
Tik akmenis ir plytos senos tokios…
A kiek senovės men tos liepos,
Katros pri ežera da stiepes,
Či lankes cars ir karals,
Ir buva Biržos baiss kars…
Ale dabar mum jie nerūp,
Įdom činai ir tėp pabūt,
Bo ežers Širvėnos banguoj,
Laivelė tol plūduriuoj…
Gražiausi parki tė medelė
Katrų šaks puoš rožių žiedelė,
Ir Čiūdara namelis stov,
Mat jis – tų rožių gaspadors.
Marytė (Marė Paknienė).
–
Biržų rajono savivaldybės narė Stasė Eitavičienė apdovanojimą skyrė už liaudies tradicijų puoselėjimą:
Pakermašis
Aš vaiks vis dyvijos:
nešpėtns gražums mūsų gryčias !
Nigdi rods tėp nebuva,
gal tik par babas pagrabų….
Šindė vis lauk kunigėlią,
baigs spavedot ir atvažios pakermašin.
Matutę jo uždėją bulbs,
petelnio jaknas su cibulės čiršk,
didžiajam puod pusę untes verd.
Sunk matutė viskų suriktavot, skubit raik,
bo unt untros adynos sulėks vis padvad.
Sudynai jo iš vakarą suruošt,
tarielkas ir spotkelė blizg kėp zėrkalai,
vidialcė su peilės net patumsy švieč.
Kryželis apipints žalynais ir kvetkelės
senoj kanap papuošt takelės,
unt sienas austinis abrūsus kab,
patalė parvilkt- balt kėp sniegs.
A unt gonkų visas palergonijas žydž,
darželis išravėts, akmenėlė nubalint,
smeliuką pabarstyt, nemožn atsižiūrėt.
– Tegul bus pagarbints !
Skumb kleboną bals par visų ulyčių,
o man iš tą strioką ir visų kvapų-
akys tik tūms pasidarę, kelė linkst,
seilių burn piln, a pilvs bubinų muš.
Kunigėlis jo man galvelį glostą
ir švintų abrozėlį runkon duod…
Va ir prasided šitėp laukts pakermašis.
Kalvarts (Rita Venskūnienė).
–
Biržų seniūnijos seniūnas Vytas Jareckas pasirinko trumpą, miestą apibūdinantį eilėraštį:
Kampan Letuvos gimio kažkad,
Už šitu Diev aš dekavoj..
Nepaliks Biržu nikad,
Pri Širvėnas imint mana koj.
Ežerėlė,ol,unt Astravu liepts,
Pils iš tola didyb alsuoj,
Nesupras nepabuvis koks gražs šits miests,
Ar ne tėp ir Tuje galvoj?
Nomeda Grigaliūnienė.
–
Seimo narys Viktoras Rinkevičius atkreipė dėmesį į rūpestį žemės ūkiu:
Kok či vasar
Kas per pagad?
Lyj ir lyj, ir gala nėr!
Morkos, bulbos ir cibulė
Plauka vandeny vagoj.
Saula pasiroda,
Led-ne-led,
Vienai adynai,
Ir vėl liets…
Jergutėlio! Šiens da nesudėts…
Bada metė, ne kitėp.
A žola aug kėp pasiuts,
Jau nebėr spėkos jų nuravėt.
Čeverykos mol aplipa,
Vos išplėšt gal iš purvyną.
Tė či vasar?
Pons Diev, susimilk,
Ir mum vasarų gražink.
Moterėla iš palatvės (Dalia Matusevičienė).
–
„Šiaurės rytų“ favoritu tapo šis eilėraštis:
MATYS, BŪT TAVA, ČĖ
Suklyk man gervėmis ankstu rytu…
Gaivink ras, blyšks aks suvilgyk
Laikyk stiprė, nelaisk blaškytis –
Širdie nurimk, laikykis.
Tyl, nakts švies, vilting rodas.
Nutola audros, užmaršts.
Nuskrieja mintys, svajas ilgesingas –
Nutils raud, dongs rūsts.
Palaisčio pančis, grandėns sava,
Nokinč vaisių, nudienos naujos,
Bandyč eit kel į tylų –
Apgaut savi, Dungos likymu.
Iškrist bandyčio lietum šioj žemė.
Įlaist gyvastį tvirtė į laikų.
Pabūt žol trap, niūrioj šalikelaj,
Gromst – derlingo sodžios dirvo.
Įkvėpk stiprio gyvenima pilnatvės.
Nevert auks, deimantės žarstytės
Blaškytės, šaukt į niekų –
Stokot, kankint trapių sava sielų.
Bandyk gyvenimų mylėt Tau duotų.
Vilts, tikėk, aušr pražys nauj!
Suklyks vėl gervės, Tėviškės arimos –
Matys, būt Tava, čė!
Evaldas Timukas.
–
Biržų muziejaus „Sėla“ komanda už etnografiškumą ir natūralumą, tarminės leksikos meistrišką supynimą į gražius, skambius sakinius ir už jau veik numirusios pakermošių tradicijos atgaivinimą apdovanojo:
Pakermašis
Aš vaiks vis dyvijos:
nešpėtns gražums mūsų gryčias !
Nigdi rods tėp nebuva,
gal tik par babas pagrabų….
Šindė vis lauk kunigėlią,
baigs spavedot ir atvažios pakermašin.
Matutę jo uždėją bulbs,
petelnio jaknas su cibulės čiršk,
didžiajam puod pusę untes verd.
Sunk matutė viskų suriktavot, skubit raik,
bo unt untros adynos sulėks vis padvad.
Sudynai jo iš vakarą suruošt,
tarielkas ir spotkelė blizg kėp zėrkalai,
vidialcė su peilės net patumsy švieč.
Kryželis apipints žalynais ir kvetkelės
senoj kanap papuošt takelės,
unt sienas austinis abrūsus kab,
patalė parvilkt- balt kėp sniegs.
A unt gonkų visas palergonijas žydž,
darželis išravėts, akmenėlė nubalint,
smeliuką pabarstyt, nemožn atsižiūrėt.
– Tegul bus pagarbints !
Skumb kleboną bals par visų ulyčių,
o man iš tą strioką ir visų kvapų-
akys tik tūms pasidarę, kelė linkst,
seilių burn piln, a pilvs bubinų muš.
Kunigėlis jo man galvelį glostą
ir švintų abrozėlį runkon duod…
Va ir prasided šitėp laukts pakermašis.
Kalvarts (Rita Venskūnienė).
–
Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Landsbergienė savo asmeninį prizą skyrė už sveiką ironišką žvilgsnį ir sklandų eiliavimą, primenantį Kazio Alijošiaus dainuškas, spausdintas „Mūsų rytojuje“:
A PAS MUM KITONIŠKĖ…
Apė Biržs parašys
Haiku nejaponiškų.
Atvažiuok ir pamatys,
Kas pas mum kitoniškė.
Miestą centrs interiasns,
Žina mūsų žmonės:
Vieni Tavės lauks pri pašta,
Kiti – pri Janonia.
Pri švintorios apdaužyt
Gul Birute mūsų.
Jai po galv kiet plyt.
Gal toks noras rusų?
Rasi inkarų be laiva,
Tūriam garvežį kremavų,
A unt kamina yr raidės:
„Ačiū, kad mum išvadava…“
Yr mėnulis kėp kanoja,
Ir patrank šaun unt dungų,
Bet muziejuj pakavojam
Senį Radvilų be runku.
Prasmeng žeme, griūn triobas,
A mes stoviam tiesūs.
Geriam alų,
myliam bobs,
Ir netrauk mum biesas.
Šermukšnis (Algirdas Trybė).
–
Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kolektyvas geriausiu išrinko:
Akimirk
Laumžirge sparnuos – vasar raibuliuoj.
Bando pagaut jų, kol nenuskrida,
Kad prisijaukinčio žydėjimų lelijų
Ir saulės žaismų ežera vilny.
Kiek kartų bandam sustabdyt akimirkų?
O ji tik nusijuok nerūpestingė
Ir skub raudonų žemuogių raškyt,
Kė ras dar virp ant smilgų…
Aš skub prie liepos, dūzgiančios medum,
Kad žiemų gerčio liepžiedžių nektarų.
Mana puodely suraibuliuos akimirk –
Tas vasaros žydėjims laumžirge sparnuos.
Laumžirgis (Vilija Virkutytė).
–
Rašytoja Sara Poisson už sodrų, įvairų žodyną ir buities poezijos pašlovinimą biržietiškai įvertino:
Alos kels
Vālio durys, kyl gars,
virst dūmai iš kamaras.
Atlak bob kėp keleivynę-
runkoj viedrs iš kultūrines.
-”Degam, Tėvai ! Gelbėk gryčių ! “
( Tas gul pogulią seklyčio .)
-”Supleškės padlags ir lungai,
kur gyvinsim, Dievi brungus ?”
Senis strykt, kėp iš dilgynių
-” Verd als unt Žolynes “.
Bob biški pralinksmėją:
“-Kų ti, paraką įdėjai?
Kū či unt gražiosias kapas
drybsai purvinais čebatais ?”
-”Als daryt myslij lingv ?
Jo senatvę, kojas linkst .
Vyrų reikals či ne cirks
Ir ne zaptę , ne zacyrk.
Raik: sudaigint salyklų gerų,
prinešt undenią kamaran,
plikyt kubils užalins beržą vunt,
dėt salyklų – tegul šunt.
Aušint, paskio miels dėt ir apins,
mest vidun da karšts akmens.
Degtų sierčikų įkišt,
ir klausyt, užgest ar šnypšč.
Ir ne skumbyk viedrais moč-
reik ramybes al – tad košt,
pilt uzbonan, karštavot !
Paskio bačkas išmazgot.
-”Nu tu, Lievan, gal pablūdai,
myslij bobom rup tik bliūdai?
A tė gyvulėlių pulks,
daržai, vaikai, Dievi brungs !
Iškavojai visus viedrs,
matė milžtuvį ? Ne gėd ?
Surūdijus, sulankstyt,
senė prašo, nupirk kitų.
Bo avelą šitų mana
sumynę jo no Untaną.
Unt pirtelės zomk kab,
gal ti sukišė ? Kvarab !
-”Zabeliut, nesimarkatnyk,
aik lazaunėn, nu kur drapaks “
Unčiakius pastatę bob,
bėg pakėlus undarokų.
Pro vikutkų patesūmais,
kepaliešė , ti kur krūmai.
Kėp tas kraliks pasimaišę,
griūvą žemėn, kėp koks maišs.
Gul ir myslij, raik gvolt lėkt,
kų tas Lievans liep žiūrėt.
Kab unt sienų kel lenciūgai,
stovi šėp, leženk, bliūdai…
Naujs viedrs – švieč kėp kvietks !
Musėt Lievaną padėts?
A pre ją kreselą graž,
karvį melžt sukalt, narav.
Net prašvytą bobai akys:
Nu navatns…nieką nesakys….
Kėp paškustv aš unt ją bliovio,
ir tų alų vis keiksnojo…
Aisiu spavėdnios Žalynėj…
Lakiu kept Levuk blynų,
katras mėgst – su spirgiukais,
myli many Levaniuks !
Šypsas Lievaną veidelis:
Nėra lingvs alos kels.
Kalvarts (Rita Venskūnienė).
Rašytojos padėkos skiriamos Marytei, Zenkiui, Vėtrungei, Evaldui ir Viktorijai:
PILIAKALNIS
Nu či tė viet labė graž,
Lakstem, kė da buvam maž..
Vaikė zbitkų prigalvoje,
A kė reik – ir talkavoje…
Kai su klas činai atainam,
Neberūp mum jokes dainas
Mat rėks bėgt par šitos kalns,
Tas bėgims vadinas kross.
Nu i lakiam mes uždusi
Vis aplink unt vienu pusi
Norem gerų pažymį gaut,
Mokitoj su laikrodž lauk…
Kėp ti buva, kėp nebuva,
Pilės kalns da nepražuva,
Gažūs rūmė atsirada,
Ale anų čėsų gail be gala…
Marytė (Marė Paknienė).
–
Šokė
Runkos, kojos kyl ir laidžias,
Tek sūrs prakaits jov no veida.
Smarkų ritmų būgnэ kal –
Kad tėm šokėm atais gals?
Kas poros da nesurada,
Stov kertė ir akim bada.
Žiūr’ unt panų, taktų min
Ir vaizduoj kad jų šokin.
Vakars graitэ gražs praėje,
Daug širdelių skildinėje.
Kas poros či neatrund,
Naujė meiłε kyl pagund.
Zenkis (Alfredas Naktinis).
–
ės aula tek-
Ryts toks spalvots ir atvirs.
A tokios gilios
Dangos ir žemes smegduobes:
Vis pirmūs žodžė
Ir kvapė prapuol,
Susiger visas vėjs.
ės aula kyl-
Visur tėp daug švytėjima
Ir daug žiūrėjima…
Išgirstam dienų
ir visu kų, kas skamb…
Kė leidžias saula-
Šešėlė vis sudyl,
Deg debesia kraštė
Aguonų raudonum-
Vėjuot vėl bus…
Vėtrunge (Virginija Virkutienė).
–
Pavasarė
Many alsos Pavasarė ne kartu,
Tavy – Pasaulis sužaliuot bandės,
Dain skambės, Pavasarė –
Alsos Pasaulis, Jis dainos.
Many neblėst ilgesys, gyven.
Tavy – rusens, spurdės jaunyste…
Bandės, o gal nikad, pavyks –
Žydėt žiedės, baltės, Geguže.
Mana gyvenims nelauks manės,
Skubės Pavasarė Tava ne kartu,
Atslogs mūs upės, ilgesys –
Pabėrs baltus žiedė Geguže.
Kvapni mūs pasak – Pavasaris!
Prabėls, pražys brand sodr…
Many alsos Pavasarė –
Tavy – Gyvenims žalios!
Evaldas Timukas.
–
Plыšt per puse
Diongst žodžė.
Kiaurasamč
Šlapen patals
Y nė krust‘.
Nekėš kojas
Iš karšta vandene,
Ka‘ sušiolt venos
Led pavertės kraujs.
Muil dvelkents‘
Bijūnэ užgoš
Dieviškas nuodėmės
Kvapo.
Viktorija Muralytė.
–
Vargonininkė Ieva Morkūnaitė už muzikalumą ir panašumą į liaudies dainas simpatijas skyrė:
Biržų švinte
Biržų miests kad ir mažs,
Bet žmonelė pas mum gražūs!
Dirb žemi, ar, sėj
Ir kai reik – pasižmonėj.
Činai ežers, pils ir pliažs
Kip koks užsienia peizažs!
Miests mūs puošs ir dabins,
Kvieč atvykt net ir kaimyns.
Renginių pas mum lig valė,
Vykst koncertė, festivalė,
Traukiam apdarų prabangų,
Fejerverkės puošiam dangų.
Būn varžybas, verd aistras,
Švintes vėliavas jau plaikstas.
Iš tradicijų gausybes
Muge kvieč su daug gerybių.
Kas pri piles, pri Janonia,
Pri fontanų – pagal skonį,
Visi renkas Biržų miest,
Nes či vykst švintes fiest!
A&R (Aušra Pačegonytė).
Obełεlā
Vėl’ pražyda obełεlā
Mūsų sodžy prė namų.
Žemė linkst šakełεs žalios,
Kėp tik ain’ pro šalį jų.
Aš pamislijis sustojo,
Suklupo prė jos šaknių:
„Obełεla, obełεla,
Tau neger, kэ nėr žmonių.“
Maną žodį vėjs pagava,
Neše lig žalių miškų
Ir atėjis aids pasake:
„Nepalik vėnų namų“.
Ėje dienos, ėje metэ,
Trauke šird’s manį namo.
Sugrįžo – rugė žydėje –
Obiałы apkabino.
Zenkis (Alfredas Naktinis).
–
Aš, konkurso organizatorė Rugilė Audenienė, už originalų žvilgsnį pasirinkau:
Gail skęstančių
Afrodičių.
Jų paausiuos įstrigusių
Dviragių pabaisų
Viliojenčių un‘ spąsts.
Tad, skęstanč
Dieviošk kūn,
Matys kylančio
Iš pelenų Atlantido.
I‘ dvirags sudegions
Visko kart‘ so tavim.
Nebots pasiglemš
Dieviškumo i‘
Mirštant visiškэ apaks.
Nukers Diev kairės rankas
Pioršts i‘ stuksens
Nagэs į ją sosto.
Viktorija Muralytė.
širvėnos seso
iš širvėnos dumbla tirščių juodų
seso varažin istorijų miesta dievų.
veidrody kep ežers jos raukšlės banguoj.
saka ano – istorij nėr kraujs, katrų dėlės sunešnioj…
jauč ano, kur uždūsį vakarykščios dumbluos
protvėvių vėlės bujoj.
džiaugias ano, ka bet kadom
juodžemį šiltų sėlos kraštų
gal myndyt sava kojom basom.
Justinas Simanavičius.
Neišgainiokit
Kai Biržėj švente griausmės
Širvėnas miegų.
Lina Aleknienė.
